Ligoninės naujienos
Dirbti su senais (Darbo ir bendravimo su senais žmonėmis ypatumai)
Visi, dirbantys ligoninėje, susiję su pacientais, kurių didžioji dauguma yra seni. Tai tie žmonės, kurie dabar ypatingai nuasmeninami (“rizikos grupė”), kurių galimybės suvienodinamos, kuriems priskiriamas vien pasyvus vaidmuo. Pamirštami senų žmonių poreikiai, šioje amžiaus grupėje ypatingai dideli individualūs skirtumai. Slaugos ligoninė šiandien yra ypatinga vieta. Čia seni žmonės ne tik saugomi, čia jie gydomi, čia-kiek galima karantino sąlygomis-rūpinamasi visais seno sergančio žmogaus poreikiais.
Neabejoju, kad tie darbuotojai, kurie rūpinasi senais, išmano savo darbą, dirba jį kantriai, su meile, žino jo vertę ir prasmę. Kaip psichologė noriu pasidalinti kai kuriais teoriniais dalykais bei savo asmeniniais pastebėjimais apie darbą ir bendravimą su senais žmonėmis.
Ar įmanoma suprasti seną, jei dar pats nesi senas? Kiek apskritai galima įsijausti į kito žmogaus situaciją, būseną, pasijausti bent panašiai taip, kaip jaučiasi senas žmogus. Būti empatišku nereiškia atsidurti kito žmogaus kailyje. Tai reiškia priartėti prie kito žmogaus, jausti panašiai kaip jis (Pvz., kaip aš jausčiausi būdama sena, negalėdama apsitarnauti, atlikti kiekvienam žmogui būtinų darbų ir veiksmų, kęsdama skausmą, karantino metu nematydama artimųjų ir pan.). Nežinau kaip jums, šiandien man nėra lengva tai pajausti.
Slaugos ligoninė yra ypatinga vieta. Daug žmonių apie tai žino labai mažai, dalis net girdėti nenori. Susitikimas su sunkiais dalykais (senatve, liga, kančia) daugumai gali būti sunkiai pakeliamas. Žinoma, situacija pasikeičia, kai suserga artimas žmogus ir negali jo slaugyti namuose. Žmonės, dirbantys su senais, sunkiai sergančiais, yra ypatingi. Jie gali dirbti, gali padėti, jie mato savo darbo prasmę.
Taigi, bendraujame su senu žmogumi. Apie kokias sąlygas pirmiausia turime pagalvoti? Pirmiausia yra sukuriama saugumo ir pasitikėjimo atmosfera. Čia padeda aktyvus ir dėmesingas klausymas (seniems svarbiau kalbėti, bet ne klausytis), besąlygiškas dėmesys, empatijos įgūdžiai. Senam žmogui labai svarbus fizinis kontaktas, prisilietimas, akių kontaktas.
Svarbi ir pati fizinė aplinka. Svarbu, kad žmogus sėdėtų ar gulėtų patogiai, kad nepavargtų. Senas žmogus jautrus temperatūros pokyčiams, todėl gali praversti papildomas užklotas.
Bendravimas prasideda nuo kontakto su senu žmogumi užmezgimo.
C.Rogers nurodo tokias gero kontakto sąlygas:
- Besąlygiška pagarba klientui koks jis bebūtų. Senas, sergantis žmogus paprastai esti labai jautrus ir jaučia kito žmogaus santykį į jį. Kuo daugiau tolerancijos.
- Įsijautimas į kito žmogaus gyvenimo pasaulį. Jei nebus to pasaulio išgyvenimo, tai nebus ir žmogaus supratimo. Svarbu mokėti ir išsijausti iš žmogaus pasaulio, nes po to einame prie kito žmogaus ir jo savito pasaulio. Bendraujant darbo situacijoje su žmogumi, svarbu ir neužsikrėsti kliento jausmais, nepernešti jų į savo vidinį pasaulį. Svarbu išlaikyti ir distanciją (psichologinę).
- Nuoširdumas. Svarbu būti tikru, natūraliu konsultuojant, bendraujant. Tik tada galima bendrauti atvirai.
Žinoma, kontakto sėkmė priklauso ir nuo kitų faktorių: nuo ankstesnės paciento patirties bendraujant su kitais medikais, nuo jo nuostatų ir kt.
Bendraujant su senais žmonėmis yra svarbūs kai kurie iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai:
- Kalbėkime aiškiai, pakankamai garsiai.
- Kalbėkime trumpais sakiniais. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad kažką sakome 5 metų vaikui.
- Neskubėkime, darykime pauzes.
- Būkime geranoriški, ramūs, kantrūs.
- Parodykime, kad norime padėti senam žmogui.
- Nevartokime žodžių, kurie gali būti neaiškūs.
- Laikas nuo laiko pasitikrinkime, ar mus teisingai suprato.
- Nepertraukinėkime, leiskime išsakyti mintį.
- Grąžinkime prie pokalbio temos, jei žmogus nuo jos nukrypsta.
- Stebėkime paciento kūno kalbą, nuotaiką, jos pokyčius.
- Atidžiai klausykime, nepraleiskime svarbių dalykų.
- Nereikalaukime iš seno žmogaus daugiau negu jis gali.
- Nesukelkime netikėtų emocinių reakcijų.
- Stebėkime, kada senas žmogus pavargsta, laiku baikime pokalbį, bendravimą.
Kaip jaučiamės mes, dirbdami su senais, sergančiais žmonėmis? Kada dažniausiai sunku?
Kiekvienas esame žmonės su savo vidiniu unikaliu pasauliu, savo gyvenimo istorija. Bendravimas su senais sergančiais žmonėmis gali priminti mūsų santykį su senais tėvais ar seneliais, gali priminti mūsų pačių išgyventas sunkias akimirkas, kai kažkas iš artimųjų sunkiai sirgo, buvo slaugomas. Pagaliau, tai yra priartėjimas prie savo senatvės. Galime pasitikrinti savo santykį su mirtimi. Nuolat bendraujant su senais sunkiai sergančiais pacientais, yra ir profesinio perdegimo pavojus (Apie tai jau rašė kolegės).
Taigi, rūpinkimės senais, sergančiais, mokykimės iš jų patirties ir išminties. Rūpinkimės ir savimi, kad galėtume padėti kitiems, nes riba tarp sveikatos ir nesveikatos labai trapi. Tarp senatvės ir nesenatvės - taip pat.
psichologė Regina Morkūnienė
Gydytojui leidus, nuo 2020-05-20 į ligoninę galima pacientui atnešti nedidelį kiekį maisto (ne daugiau kaip vienam kartui).
Draudžiama nešti rūkytą, aštrų, labai sūrų, sunkiai virškinamą ir greitai gendantį maistą.
Atnešamas maistas turi būti supakuotas maišelyje.
Ant maišelio turi būti užrašyta įskaitomai paciento Vardas Pavardė, palata bei nurodytas skyrius.
Siuntinys paliekamas lentynoje, Priėmimo ir konsultacijų skyriuje.
DĖMESIO!
Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro – ekstremaliosios situacijos Valstybės operacijų vadovo 2020 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. V-819 ir 2020 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. V-894 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos Valstybės operacijų vadovo 2020 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. V-819 „Dėl Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų teikimo karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo laikotarpiu“ pakeitimo“, informuojame, kad karantino laikotarpiu į Vilkpėdės ligoninę stacionarizuojami pacientai:
1) kurie yra išrašomi iš stacionarinės gydymo įstaigos, kai yra baigtas gydymas ir tik tada, kai prieš pacientą perkeliant jam atlikto COVID-19 tyrimo (ėminys iš nosiaryklės ar ryklės) rezultatas yra neigiamas;
2) kurie perkeliami iš stacionarinių gydymo įstaigų, kurios yra COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) židiniai, tik tuomet, kai prieš pacientą perkeliant du kartus iš eilės, ne trumpesniu kaip 24 val. intervalu, iš paciento nosiaryklės paimtuose tepinėliuose nerandama SARS-CoV-2 viruso arba po 37 kalendorinių dienų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) diagnozavimo dienos, jei tepinėliai pakartotiniam ištyrimui dėl SARS-CoV-2 viruso nebuvo paimti;
3) kurių sveikatos būklės atitinka nustatytas įprastas slaugos indikacijas ir kurie liko be priežiūros dėl juos slaugiusio vienintelio asmens mirties;
4) kurių sveikatos būklės atitinka nustatytas įprastas slaugos indikacijas ir kurie liko be priežiūros dėl to, kad vienintelis juos prižiūrėjęs asmuo dėl ūmaus sveikatos būklės pablogėjimo greitosios medicinos pagalbos buvo hospitalizuotas į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą.
Pacientai išrašomi iš Vilkpėdės ligoninės pasibaigus 120 dienų gulėjimo laikui arba paciento sveikatos būklė nereikalauja nuolatinės medicininės priežiūros ir (arba) stebėsenos ir yra stabili ne mažiau kaip 5 dienas paeiliui.
Karantino laikotarpiu Vilkpėdės ligoninėje mokamos palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos neteikiamos, išskyrus pacientams, kuriems teikiamų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų faktinė trukmė pasiekė 120 dienų ir sveikatos būklė reikalauja nuolatinės medicinos priežiūros.
Karantino laikotarpiu Vilkpėdės ligoninėje pacientų lankymas draudžiamas, išskyrus mirštančių pacientų, kurių lankymas suderinamas su gydančiu gydytoju. Lankant pacientą būtina dėvėti asmens apsaugos priemones.
Su Tarptautine Slaugytojų diena!
Ar baigti dalinti medikamentus, ar turiu pakankamai laiko skirti pacientui, kuriam liko tik kelios akimirkos, ar palaikyti emociškai mirštančio paciento artimuosius, priimti jų pyktį nerimą ir nuraminti, ar nuimti pasibaigusią lašinę infuziją, ar palydėti pacientą į tualetą, ar eiti vizituoti kartu su gydytoju.
Šių dienų slaugytoja nebėra tik gydytojų paskyrimų vykdytoja, ji yra puiki lyderė, gebanti visus šiuos darbus išrūšiuoti pagal svarbą ir juos atlikti. Ji yra pirmosios akys, kurios pacientą pamato, pirmosios ausys, kurios jį išgirsta.
Ačiū už Jūsų atsidavimą darbui, dalinamą šilumą, linkime asmeninės Laimės ir Sveikatos.
Ko bijo sunkiai sergančiųjų artimieji?
Sunki liga paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo šeimą, artimuosius, mus - medikus. Jūs kiekvieną dieną matote kenčiantį žmogų, padedat jam kiekvienas pagal savo kompetenciją. Būnat šalia jo mirties valandą. Padeda jam, jį lanko, sušildo jo šeima, artimieji. Taip ir dalinamės slaugymo naštą. Žinodami, kad ir kaip gerai slaugysim, gydysim, liga nepasitrauks, paciento sveikata vis tiek blogės. Visų pirma, kalbu apie paliatyvios pagalbos ligonius.
Sakysit: nėra dabar tų artimųjų. Negalima lankyti, negalima nieko perduoti. Lieka skambučiai (žinoma, jeigu pacientas naudojasi telefonu, jeigu gali kalbėti, jeigu girdi, jeigu supranta ir dar daug jeigu...). Skambučiai gydytojams. Paprastas atsakymas į klausimą apie artimojo savijautą: stabiliai. Mums, medikams, tai reiškia: gerai, tiek gerai, kiek galima. Ką tai reiškia sergančiojo dukrai ar sūnui?
Sunkiai sergančiųjų artimieji ir karantinas? Karantino metu sunkiai sergančiųjų artimieji galėtų pailsėti nuo lankymo. Gal ir medikams būtų paprasčiau dirbti: nėra nuolatinio stebėjimo, klausinėjimų, pretenzijų. Nepaslaptis, kad dalis sunkiai sergančiųjų artimųjų niekaip negali susitaikyti, kaltina save ir kitus, pyksta ant viso pasaulio (visų pirma-ant medikų, nes jie arčiausiai ligonio, nes iš jų laukiama stebuklo, nes jie klausosi). Labai jau nelengva surasti bendrą kalbą su tokiais artimaisiais.
Visgi dauguma mūsų ligonių artimųjų supranta ir labai labai vertina gydytojų, sesučių (ne slaugytojų), slaugučių rūpestį jų artimaisiais. Kalbuosi su jais dabar, karantino metu telefonu, žinau, kad dabar jie jaučiasi:
- Nesaugūs, net ir pasitikėdami medikais. Negali būti saugus, kai tavo artimas žmogus yra ties gyvybės ir mirties riba. Kai girdi, koks koronavirusas pavojingas silpniems ligoniams.
- Sunerimę. Gal ne visą laiką. Dauguma šių žmonių karantino metu dirba. Po darbo, užuot lankę savo sergančiuosius ligoninėje, galvoja apie juos. Meldžiasi už ligonius ir medikus. Žinom, kaip sunku būti atskirtam nuo to, kuriuo rūpiniesi.
- Pavargę, nes už nugaros dažniausiai ne vienas mėnesis slaugymo. Vargina ir dabartinė nežinia.
- Nuliūdę, nes dabar yra netekę ir tos menkos gijos su sergančiais artimaisiais, kurią turėjo iki karantino. Gedintys iš anksto.
- Bijantys. Kiek truks karantinas? Ar jų artimieji išgyvens? Bijantys, kad negalės atsisveikinti su mirštančiuoju. Bijantys galimų karantininių laidotuvių – nelaidotuvių.
- Atsakingi laikytis karantino diktuojamų ligoninės taisyklių. Atsakingi išlaukti.
- Labai labai labai dėkingi visiems, kas dabar rūpinasi jų sunkiai sergančiais artimaisiais.
Sunkiose situacijose padeda paprasti dalykai. Sakau tai sunkiai sergančiųjų artimiesiems.
Patarimai tinka ir mums:
- Dėkoti, gėrėtis tuo, kas aplinkui mus.
- Priimti savo širdies, prigimties sudėtingumą. Kartais neverta bandyti viską paaiškinti.
- Priklausyti bendruomenei, žmonių grupei. Visi esme kelių bendruomenių nariai.
- Pastebėti ir kurti grožį. Dabar daug atbudusios gamtos grožio. Nepamirškime, kad visi esame kūrėjai.
Jūsų psichologė Regina Morkūnienė
Daugiau straipsnių...
Puslapis 1 iš 2
Kodėl dėvime kaukes?
Korupcijos prevencija
Parašykite mums
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Apklausos anketa
