Telefonas pasiteirauti ir užsiregistruoti (8 5) 233 9284

                      Administracija      tel. (8 5) 260 8885
                                                     
                                                    




                                                                                                                                                                      
                  





Ko bijo sunkiai sergančiųjų artimieji?

Sunki liga paliečia ne tik sergantįjį, bet ir jo šeimą, artimuosius, mus - medikus. Jūs kiekvieną dieną matote kenčiantį žmogų, padedat jam kiekvienas pagal savo kompetenciją. Būnat šalia jo mirties valandą. Padeda jam, jį lanko, sušildo jo šeima, artimieji. Taip ir dalinamės slaugymo naštą. Žinodami, kad ir kaip gerai slaugysim, gydysim, liga nepasitrauks, paciento sveikata vis tiek blogės.  Visų pirma, kalbu apie paliatyvios pagalbos ligonius.

Sakysit: nėra dabar tų artimųjų. Negalima lankyti, negalima nieko perduoti. Lieka skambučiai  (žinoma, jeigu pacientas naudojasi telefonu, jeigu gali kalbėti, jeigu girdi, jeigu supranta ir dar daug jeigu...). Skambučiai gydytojams. Paprastas atsakymas į klausimą apie artimojo savijautą: stabiliai. Mums, medikams, tai reiškia: gerai, tiek gerai, kiek galima. Ką tai reiškia sergančiojo dukrai ar sūnui?

Sunkiai sergančiųjų artimieji ir karantinas? Karantino metu sunkiai sergančiųjų artimieji galėtų pailsėti nuo lankymo. Gal ir medikams būtų paprasčiau dirbti: nėra nuolatinio stebėjimo, klausinėjimų, pretenzijų. Nepaslaptis, kad dalis sunkiai sergančiųjų artimųjų niekaip negali susitaikyti, kaltina save ir kitus, pyksta ant viso pasaulio (visų pirma-ant medikų, nes jie arčiausiai ligonio, nes iš jų laukiama stebuklo, nes jie klausosi). Labai jau nelengva surasti bendrą kalbą su tokiais artimaisiais.

Visgi dauguma mūsų ligonių artimųjų supranta ir labai labai vertina gydytojų, sesučių (ne slaugytojų), slaugučių rūpestį jų artimaisiais. Kalbuosi su jais dabar, karantino metu telefonu, žinau, kad dabar jie jaučiasi:

-          Nesaugūs, net ir pasitikėdami medikais. Negali būti saugus, kai tavo artimas žmogus yra ties gyvybės ir mirties riba. Kai girdi, koks koronavirusas pavojingas silpniems ligoniams.

-          Sunerimę. Gal ne visą laiką. Dauguma šių žmonių karantino metu dirba. Po darbo, užuot lankę savo sergančiuosius ligoninėje, galvoja apie juos. Meldžiasi už ligonius ir medikus. Žinom, kaip sunku būti atskirtam nuo to, kuriuo rūpiniesi.

-          Pavargę, nes už nugaros dažniausiai ne vienas mėnesis slaugymo. Vargina ir dabartinė nežinia.

-          Nuliūdę, nes dabar yra netekę ir tos menkos gijos su sergančiais artimaisiais, kurią turėjo iki karantino. Gedintys iš anksto.

-          Bijantys. Kiek truks karantinas? Ar jų artimieji išgyvens? Bijantys, kad negalės atsisveikinti su mirštančiuoju. Bijantys galimų karantininių laidotuvių – nelaidotuvių.

-          Atsakingi laikytis karantino diktuojamų ligoninės taisyklių. Atsakingi išlaukti.

-          Labai labai labai dėkingi visiems, kas dabar rūpinasi jų sunkiai sergančiais artimaisiais.

Sunkiose situacijose padeda paprasti dalykai. Sakau tai sunkiai sergančiųjų artimiesiems.

 Patarimai tinka ir mums:

  1. Dėkoti, gėrėtis tuo, kas aplinkui mus.
  2. Priimti savo širdies, prigimties sudėtingumą. Kartais neverta bandyti viską paaiškinti.
  3. Priklausyti bendruomenei, žmonių grupei. Visi esme kelių bendruomenių nariai.
  4. Pastebėti ir kurti grožį. Dabar daug atbudusios gamtos grožio. Nepamirškime, kad visi esame kūrėjai.

Jūsų psichologė Regina Morkūnienė

Kodėl dėvime kaukes?

Parašykite mums

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Apklausos anketa