Dirbti su senais (Darbo ir bendravimo su senais žmonėmis ypatumai)

 Visi, dirbantys ligoninėje, susiję su pacientais, kurių didžioji dauguma yra seni. Tai tie žmonės, kurie dabar ypatingai nuasmeninami (“rizikos grupė”), kurių galimybės suvienodinamos, kuriems priskiriamas vien pasyvus vaidmuo. Pamirštami senų žmonių poreikiai, šioje amžiaus grupėje ypatingai dideli individualūs skirtumai. Slaugos ligoninė šiandien yra ypatinga vieta. Čia seni žmonės ne tik saugomi, čia jie gydomi, čia-kiek galima karantino sąlygomis-rūpinamasi visais seno sergančio žmogaus poreikiais. 

Neabejoju, kad tie darbuotojai, kurie rūpinasi senais, išmano savo darbą, dirba jį kantriai, su meile, žino jo vertę ir prasmę. Kaip psichologė noriu pasidalinti kai kuriais teoriniais dalykais bei savo asmeniniais pastebėjimais apie darbą ir bendravimą  su senais žmonėmis.

Ar įmanoma suprasti seną, jei dar pats nesi senas? Kiek apskritai galima įsijausti į kito žmogaus situaciją, būseną, pasijausti bent panašiai taip, kaip jaučiasi senas  žmogus. Būti empatišku nereiškia atsidurti kito žmogaus kailyje. Tai reiškia priartėti prie kito žmogaus, jausti panašiai kaip jis (Pvz., kaip aš jausčiausi būdama sena, negalėdama apsitarnauti, atlikti kiekvienam žmogui būtinų darbų ir veiksmų, kęsdama skausmą, karantino metu nematydama artimųjų ir pan.). Nežinau kaip jums, šiandien man nėra lengva tai pajausti. 

Slaugos ligoninė yra ypatinga vieta. Daug žmonių apie tai žino labai mažai, dalis net girdėti nenori. Susitikimas su sunkiais dalykais (senatve, liga, kančia) daugumai  gali būti sunkiai pakeliamas. Žinoma, situacija pasikeičia, kai suserga artimas žmogus ir negali jo slaugyti namuose. Žmonės, dirbantys su senais, sunkiai sergančiais, yra ypatingi. Jie gali dirbti, gali padėti, jie mato savo darbo prasmę. 

Taigi, bendraujame su senu žmogumi. Apie kokias sąlygas pirmiausia turime pagalvoti? Pirmiausia yra sukuriama saugumo ir pasitikėjimo atmosfera. Čia padeda aktyvus ir dėmesingas klausymas (seniems svarbiau kalbėti, bet ne klausytis), besąlygiškas dėmesys, empatijos įgūdžiai. Senam žmogui labai svarbus fizinis kontaktas, prisilietimas, akių kontaktas. 

Svarbi ir pati fizinė aplinka. Svarbu, kad žmogus sėdėtų ar gulėtų patogiai, kad nepavargtų. Senas žmogus jautrus temperatūros pokyčiams, todėl gali praversti papildomas užklotas. 

Bendravimas prasideda nuo kontakto su senu žmogumi užmezgimo.

C.Rogers nurodo tokias gero kontakto sąlygas:

1. Besąlygiška pagarba klientui koks jis bebūtų. Senas, sergantis žmogus paprastai esti labai jautrus ir jaučia kito žmogaus santykį į jį. Kuo daugiau tolerancijos.
2. Įsijautimas į kito žmogaus gyvenimo pasaulį. Jei nebus to pasaulio išgyvenimo, tai nebus ir žmogaus supratimo. Svarbu mokėti ir išsijausti iš žmogaus pasaulio, nes po to einame prie kito žmogaus ir jo savito pasaulio. Bendraujant darbo situacijoje su žmogumi, svarbu ir neužsikrėsti kliento jausmais, nepernešti jų į savo vidinį pasaulį. Svarbu išlaikyti ir distanciją (psichologinę).
3. Nuoširdumas. Svarbu būti tikru, natūraliu konsultuojant, bendraujant. Tik tada galima bendrauti atvirai. 

Žinoma, kontakto sėkmė priklauso ir nuo kitų faktorių: nuo ankstesnės paciento patirties bendraujant su kitais medikais, nuo jo nuostatų ir kt. 

Bendraujant su senais žmonėmis yra svarbūs kai kurie iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai:

1. Kalbėkime aiškiai, pakankamai garsiai.
2. Kalbėkime trumpais sakiniais. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad kažką sakome 5 metų vaikui.
3. Neskubėkime, darykime pauzes.
4. Būkime geranoriški, ramūs, kantrūs.
5. Parodykime, kad norime padėti senam žmogui.
6. Nevartokime žodžių, kurie gali būti neaiškūs.
7. Laikas nuo laiko pasitikrinkime, ar mus teisingai suprato.
8. Nepertraukinėkime, leiskime išsakyti mintį.
9. Grąžinkime prie pokalbio temos, jei žmogus nuo jos nukrypsta.
10. Stebėkime paciento kūno kalbą, nuotaiką, jos pokyčius.
11. Atidžiai klausykime, nepraleiskime svarbių dalykų.
12. Nereikalaukime iš seno žmogaus daugiau negu jis gali.
13. Nesukelkime netikėtų emocinių reakcijų.
14. Stebėkime, kada senas žmogus pavargsta, laiku baikime pokalbį, bendravimą. 

Kaip jaučiamės mes, dirbdami su senais, sergančiais žmonėmis? Kada dažniausiai sunku?

Kiekvienas esame žmonės su savo vidiniu unikaliu pasauliu, savo gyvenimo istorija. Bendravimas su senais sergančiais žmonėmis gali priminti mūsų santykį su senais tėvais ar seneliais, gali priminti mūsų pačių išgyventas sunkias akimirkas, kai kažkas iš artimųjų sunkiai sirgo, buvo slaugomas. Pagaliau, tai yra priartėjimas prie savo senatvės. Galime pasitikrinti savo santykį su mirtimi. Nuolat bendraujant su senais sunkiai sergančiais pacientais, yra ir profesinio perdegimo pavojus (Apie tai jau rašė kolegės). 

Taigi, rūpinkimės senais, sergančiais, mokykimės iš jų patirties ir išminties. Rūpinkimės ir savimi, kad galėtume padėti kitiems, nes riba tarp sveikatos ir nesveikatos labai trapi. Tarp senatvės ir nesenatvės - taip pat. 

psichologė Regina Morkūnienė  

Gydytojui leidus, nuo 2020-05-20 į ligoninę galima pacientui atnešti nedidelį kiekį maisto (ne daugiau kaip vienam kartui).

Draudžiama nešti rūkytą, aštrų, labai sūrų, sunkiai virškinamą ir greitai gendantį maistą.

Atnešamas maistas turi būti supakuotas maišelyje.

Ant maišelio turi būti užrašyta įskaitomai paciento Vardas Pavardė, palata bei nurodytas skyrius.

Siuntinys paliekamas lentynoje, Priėmimo ir konsultacijų skyriuje.